Regina Baltrūnienė

Baigusi studijas Lietuvos kūno kultūros institute, dirbau Zarasuose, po to grįžau į gimtąjį Kupiškį.           

Gal kam atrodo, kad mano pasirinkta specialybė nesiderina su poezija, bet aš galiu teigti, kad ir sporte yra poezijos. Jaunystės ir vėlyvieji eilėraščiai sugulė į knygelę „Atradimai ir praradimai“, 77 trioletai į knygelę „Laukti krintančios žvaigždės“, išleistas sonetų vainikas „Ilgesys“, o knygelėje „Perlinė rudenio šviesa“ – eilėraščiai, sonetai, trioletai. Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narė.

 

 

 

 

Klausimas, lyg vėjas nuogas,
Tavo lūpomis nuslydo:
Ar seniai šarma paklydo –
Žilos juk jau tavo sruogos?..

O tarp tavo garbanėlių
Aiškiai pilnatis jau šviečia!
Mudu ar sugrįžt kas kviečia,
Laikas kur vartus užkėlė?

Būtumei, sakai, užėjęs?
Susitikom juk netyčia!
Žiedlapius, kai krito šičia,
Pasišiaušęs rinko vėjas...

Jaunystę mano prijaukinęs miestas

Sugrįžti ten vėl retkarčiais pakviečia.

Tie sugrįžimai verčia prisiliesti

Prie to – arti ko neturėjau šičia.

 

Žinau, daug kartų vienas dar daireisi,

Kur žodžiai krito kaip lašai nuo stogo...

Kai pasitraukt bandei atimti teisę – 

Lig šiol menu, koks buvo epilogas.

 

Buvau bailė – pirmoji pasitraukiau,

Tačiau kitur ir tavo žingsniai aidi...

Ar viską laikas užmarštim nubraukia?

Ne miestas, tu – ar man lengvai atleidai?

Kai čia prabunda rytas, saulė dangų maino,
Sveriu viltis, tačiau sutinkamų praeivių
Netikros šypsenos pažįstamoj gatvelėj
Nenukerpa net siauro liūdesio kraštelio.

Veidai čia svetimi ir šypsenos klaidina,
O liūdesio daigai sprendimą subrandina –
Neprijaukins manųjų žingsnių šitos gatvės,
Kur lyg šešėlis sliūkina podraug vienatvė.

Seniai įkalinau čia darbus ir žingsnius,

Kur bendramintį susitikt įmanoma,

Kur nuolatos viens kitą čia palabina

Ir kai nuo lūpų sprūsta – dar gyvename...

Širdies atsivėrimui atkelia vartus.

 

Nuo pat gimties čia savanoriškai kaliu

Ir neprašau – man be plutos atriekite.

Kol dar galiu, nedrauskite kalėti čia,

Turiu minties, vilties sparnus – tikėkite,

Ir nemosuokite amnestijos raštu.

Švelni melodija tarytumei aksomas
Šiltom natom pleveno, gludo ir nuglostė...
Tačiau tarp apgalvotai išdalintų žodžių
Tas vienas, lyg nebalinta naminė drobė,
Nemielas buvo – pilkas ir šiurkštus.

Apmąstymų krante įskaudinta rymojau:
Ar laukt, kol vėjas ašarą nupūs?
Kas pasikeis, dabar į gilumą jei brisiu?
Gal šiurkštų žodį atsiimt ir pats išdrįsi –
Vienintelį, kurs braukia ir kitus?

Lyg tyčia susitikom prie Kupos,

Kur taip seniai pakrantės išbraidytos.

Tik sielos jau tarytum nebe tos – 

Drąsesnės, atviros, nepabaidytos...

 

Juk mes ir slėpti nebeturim ko – 

Lengvai tik praeities banga užgavo...

Apsamanojęs praeitim akmuo –

Vardų jau neįskaitom: mano, tavo.

 

Ko mes turtingi esame, žinau – 

Gyvenimas mums viską išmokėjo.

Išsprūdo klausimas... kiek sutrikau – 

Nes tai jau nutylėt, manau, vertėjo:

 

Kuomet kapojo kandys mūs metus,

Bandei išsaugot bent datas, žodžius?..

Maniau, vėjas pabeldė per klaidą,
O čia tu – iš pradingusių metų,
It vaiduoklis pažįstamu veidu,
Kadais vairą likimo pametęs,

Palengva vis į nuokalnę slydęs,
Už grašius išpardavęs ir valią,
Nelauktai net pačiam ten nuklydęs,
Kur silpni baltą vėliavą kelia.

Nesibelsk – užrakintos šios durys,
O ir raktas seniai surūdijo.
Neprimink, jog esi ir čia buvęs,
Kur net žingsniai tavi neprigijo.

Prasiskverbęs saulės spindulys

Šykščiai stogo pakraščiu prabėgs,

Vėjas tartum koks naujakurys

Lapų pribarstys... O kas juos grėbs?

 

Rudenėja... Tėviškės langai       

Vis dažniau į tuščią taką žvelgs,

Sups plikas šakas seni klevai...

Kas čia kiemsargiu save paskelbs?

 

Neskinti kris pievon obuoliai – 

Laisvins savo motinas – šakas...   

Klaus manęs: kodėl čia nebuvai? – 

Tik atsakymą ar žino kas?

 

Mintys ten ne kartą prisiglaus,

Gal tik pėdos slenksčio neužgaus.

Bėgantys metai ženklą įspaudžia,

Ilgesio raukšlę dienos išaudžia – 

Liūdesio debesys žvilgsnyje supas.

 

Niekas lig šiolei nesutrūnijo:

Mena dar akys trapią leliją,

Nepamiršau, kada stygos nutrūko...

 

Rodosi viskas jau išdalinta...

Tik neskaičiuoju kartą kelintą – 

Žodžiai švelniausieji sirpsta ant lūpų.

Prigesusios žarijos prasismelkia,

Trumpai rusenusios iš lėto slopsta...

Kai braunasi į sielą mintys menkos,

Skurdus ir vaisius neretai sunoksta.

 

Pasirenku tarsi teisingą kryptį – 

Vis viena kelias nuveda pro šalį.

Ir narplioju pati tą keistą lygtį,

Kurios ir dviese jau išspręst negalim.

 

Tik žodžiai sieloj dar nesudūlėjo...

O tu, ką esi sakęs, prisimintum?

Ar man juos saugoti lig šiol vertėjo,

Ar laiko ženklintą mane pažintum?