Pakuteno šalna žalią žolę...
Nepatiko, supyko žolė.
O ant mažo, menkučio atolo
Suspindėjo ledinė žvaigždė.

Saulė matė, tik nieko nesakė.
Spinduliukai suskubo žemyn.
Ir pakilo žvaigždė lyg plaštakė,
Nuplasnojo į dangų, aukštyn.

Niekis – tarė šalna. – Dar sugrįšiu.
Palūkėsiu lig ryto ankstaus.
Visą žolę žvaigždėm nusagstysiu.
Iš dangaus jos į žemę keliaus.

Spindi rytmečio žvaigždės ant pievos.
Mirguliuoja, pašlaitėm, rugiuos.
Baltos, baltos – lyg žydinčios ievos,
Lyg pavasaris grįžo laukuos.
Į ten     (Tėviškei)

Vakare mano mintys nuskrieja
Į namus, kuriuose šnabžda vėjas.
Į namus, kurie laukia ir tyli.
Nieks nelanko. Ir niekas nemyli.

Niekam durų atverti nereikia.
Nežinia, ar čia užsuka laikas?
Ar pakalbina vėjas dar sodą?
Ir kažin, kaip ten viskas atrodo?

Tolsta mintys. Pavargsta. Ir dingsta.
Naktimis dar gimtinė atgimsta.
Ir lopšinę niūniuoja dar vėjas,
Tas vienintelis mano guodėjas.

Komentuoti