Kaip seniai, kaip seniai išėjau,
Tuo keliu jau tikrai nebegrįšiu,
Vis kasdien maldavau ir prašiau,
Nepamiršt to žydėjimo vyšnių...

Nepamiršti prašiau daug daugiau -
Aukšto kalno ir liepų žalių,
Laiko klostės supynė stipriau,
Laumės juostą iš pievos gėlių...

Taip seniai, taip seniai išėjau
Ir keliu tuo tikrai nebegrįšiu,
Vėjo gūsių šiandieną prašau,
Kad nuneštų prie žydinčių vyšnių...

Taip ir liksiu tiesiog užmaršty,
Kaip berželis palinkęs prie tako,
Teišlieka tik mano širdy
Praeitis, kuri daug ką pasako...

Komentarai   

#4 Silva 2019-08-01 08:38
Nuostabios eilės, AČIŪ :)
Cituoti
#3 Elmutė 2014-08-05 08:46
Visko gyvenime buvo, bet į vaikystę, jaunystę dažnai mintimis sugrįžtame. Jūsų eilėraščius gali skaityti ir skaityti...
Cituoti
#2 Edita 2014-07-07 17:50
Gražios eilės. Visi mes išeinam savo keliais iš vaikystės kaimo, iš jaunystės pievų...tik širdyje lieka spalvoti ir gražūs prisiminimai apie "žydinčias vyšnias"...
Cituoti
#1 Irena 2014-05-14 09:16
Nuostabus eilėraštis!!!! jame tiek daug išgyvenimo dėl netekties ką esi jaunystėje turėjęs,taip artymas ir man šis jausmas...Birut e, esi tam sukurtas šmogutis, atsiverčiu vos ne kasdien tavo puslapį ir skaitau, skaitau, taip gražiai išdeliotos mintys, kad žodžiai smigte sminga į širdį,turite rašymo talentą, rašykite!!!!!Se kmės Jums, stiprybės ir sveikatos

Irena
Cituoti

Komentuoti