Kai gyvenimo stiklas rasoja
Nuo patirtų nelaimių sunkių,
Per spyglius brendu basakojė,
Neturėdama širdy jau vilčių...
Kai likimo peilis atriekia
Ir skaičiuoja, kiek liko dienų,
Širdy tuštuma pasilieka,
Dėkoju tik Dievui, kad dar žemėj esu.
Užsimetusi Tėvo sermėgą
Per juodąją naktį brendu,
Širdį senos rūdys vis ėda,
Vien viltim, laukimu gyvenu.
Kai gyvenimo stiklas rasoja
Nuo išverkto vandens iš akių,
Kai kas naktį širdis vis vaitoja,
Nėr nuo skausmo šio jokių vaistų...
Komentarai
Su pagarba didžiule Jums- Laimutė
Komentarų RSS srautas.