Kupiškėnų kūryba

Dangus it žvaigždynų akys,
Kasvakar žvelgia į mane.
Styro pajuodusios šakos,
Vakaro žingsniai keliauja žeme.

Ramybės nakty pasisėmusi
Iš pilko rūko rytmetinio
Baltam vasariui ne poemą,
Tik šias eiles supyniau.

Ištirpo širdies nerimas,
Ieškant pėdsakų jaunystės,
Buvę svajonės vis mena,
Kad ne kartą buvo suklysta.

Ateik, prašau, į vakarinę tylą,
Dar nenutrūkę gijos praeities,
Dar leisk paliest nebylią stygą,
Gal ji netyčia tyliai suskambės.

Pabūkime, pakol atjos pavasaris,
Parbėgs slaptais jausmų takais,
Pabūkime, kai sprogsta, kalasi
Žali daigai po kelionių sparnais.

Laikas greitai visus palieka
Nepasakys man to niekas,
Kaip, rodos, paprasto dalyko,
Kiek tų pavasarių mums lieka?...

Komentuoti