Liko žodžių netartų glėbiai,
Kuriuos nunešė pritilę vėjai.
Geso žvaigždžių žiburiai
Ilgesio vingy ryškiai žibėję.
Žingsnių aide stiprus virpulys,
Akimirkų laiškais pasibelsiu,
Rytais, kur pragys vyturys,
Sušalusiom kojom pareisiu.
Su jausmais širdy įrištais,
Jaunystės trupinius surinksiu,
Ašarotų žiedų margais takais
Grįšiu, kur buvo man linksma.
Sunku, bet tenai aš einu,
Akim paglostau obelėlę.
Tą šviesų ilgesį delnuos nešu,
O liūdesį aš atiduodu vėjui.
Te kiekvieną pavasarį žydi,
Šilti vėjai palaukėm plasnoja.
Akim palydi drugio skrydį
Ir želmenys sudygt nevėluoja.
Šešėli, alkanas prisiminimų,
Kodėl sukiojies ties manim?
Nusiraminti negaliu sugrįžusi
Iš tėviškės namų,
Nušvitusių saulėtekių ugnim...
Komentarai
Akim paglostau obelėlę.
Tą šviesų ilgesį delnuos nešu,
O liūdesį aš atiduodu vėjui.
Tinka man ,nes kaip autorė puikiai aprašo ilgesį to,kur labai norėčiau sugrįžti.Sugrįž ti į vaikystę, kurią praleidau žydinčiame sode,močiutės baltų lelijų darželyje...dab ar tankiai pro šalį važiuoju,bet ten gyvena svetimi ir sodybą į vaikystės nepanaši, todėl lai lieka tas šviesus prisiminimas, nei liūdnas nusivylimas. Lai vaikystė dienų sodas žydės širdyje,o kur buvo linksma, gera grįžti nėra pas ką...,tik šios eilės sugrąžino į tolimą vaikystę. Ačiū, Birute...:)
Komentarų RSS srautas.