Negesk, parašau, o žiburėli,
Širdie, priprask ir pralaimėti.
Dar liko tavo kvapas kambarėly
Ir pėdos ten, kur baigiasi keliai dulkėti.
Mažoje žemėje ir mes maži
Ir to, kurs myli, net nematom,
O mūsų žemė, ji tokia graži!,
Dvi sielos pasiklysta net visatoj.
Pabiro žvaigždės, o kaip gaila!
Danguje švytėti būtų jom geriau,
Kai sudūžta svajos, meilė pasibaigia,
Gal be jų gyventi būtų net lengviau?
Tiek žmogui nedaug kartais tereikia,
Tik nakties tylos ir dangaus žvaigždžių,
O kai artumas džiaugsmo nebeteikia
Kausto širdį, kad nepasiekėm krantų.
Nusvyro tuščios tavo laisvos rankos,
Apsunkusi širdis dejuoja laimės alkana,
Gyvenimas bereikšmis ir toks menkas,
Kaip ta trumputė žiemiška diena, deja...
Komentarai
Komentarų RSS srautas.