Iš anapus susirenka vienkiemiai ir jų medžiai: 
liepos, klevai – arčiau kiemo, eglės rikiuojasi liūdna vorele. 
Gandrų lizdai braškėdami krenta į ąžuolus
dairos lopšių ir jaunamarčių…
Nuo Viešpaties sosto papėdės sužiūra jaunimas:
kur mano dviratis – pirkau už litus,
uždirbtus prie plytų degimo?
kur mergina, iš būrio viena, kartu vakaruodavom.
– – – Vienkiemių šviesūs vaikai pasitinka ir kviečia užeiti,
kol nepradingo vakaro šilkas,
vingiorykščių gelsvi žiburiai neužgeso
prie ištiesintos Šetekšnos. Aplenkę mane puse amžiaus, 
siunčia savo mintis, kurias užrašau, toldama nuo mokyklos,–
jos vietoj pavasarį prasikala gėlės,
mergina spindinčiom rankom jas siuvinėja ant drobės,
kabina virš lovos. Kvepia šviežiu medžiu.
dar niekas negriauna namų,
ir tyla dar nestingdo mokyklos.

Komentuoti