Užulbėjo visas ausis, nujuodijo varnėnais liepos,
balzgana debesų sueitis nuo Atlanto atneša lietų.

Kol užvertęs galvą žiūri, į padus patuksena žemė,
žalvarinė šalpusnio vinis švieseles tau prie kojų kala.

Ir eini, žiburiuoji keliu, sakalai ant pečių tyliai tupia.
pakylėjimo troškuly, vienuolystės bedugnėj.

Komentuoti