Aldona Lavickienė

Gimiau 1956 metais. Baigiau Panevėžio A.Damaševičiaus medicinos mokyklą ir Kauno Veterinarijos akademiją. Rašau nuo 2008 metų. Išleidau poezijos knygelę „Didysis nuprotėjimas“ ir keturis romanus: „Kodėl gi ne“, „Likimo vėjai“, „Hortenfilas“ ir „Kelio vingiai“.

Esu Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos, Lietuvos kūrybinės raiškos asociacijos „MENŲ SODAS“, kūrybinės raiškos asociacijos „Kauno branduma“, Biržų neįgaliųjų draugijos literatų klubo „Svajokliai“ ir Kupiškio literatų klubo „Lėvens balsai“ narė. Subūriau Skapiškio literatų grupę „Liktarna“. Esu 12 knygų bendraautorė.


Mes esam avinėliai Dievo,
Išleisti ant šios žemės palakstyt
Ir vėl atgal sugrįšime kiekvienas,
Kada dangus atvers duris.
Tad džiaukimės išauštančia diena kiekviena,
Nes nežinia ar bus kita...
Mes esam avinėliai Dievo,
Išleisti šiam pasauly palakstyt
Ir Viešpačiui pakvietus,
Mes pas Jį sugrįšim vėlei...
Mes esam avinėliai Dievo.

Iš gelsvo gintaro
Suversiu tau karolius,
Nupirksiu undaroką naują.
Galėsi juos kartu dėvėti.
Pridėsiu priedo baltą bliuską
Ir skryblių gėlėmis papuoštą.
Bet ar mane mylėsi,
Kai kitas deimantais
Išpuošia,
Suknias tik iš Paryžiaus velka
Ir kailinius brangiausius.
Tai ar mylėsi seną berną,
Kurs gintarus tik renka?

Baltijos kelyje
Po trispalve stovėsiu
Susikibusi rankom
Su broliais kitais
Ir močiutės skara apsigobus
Dainuosiu gimtinės dainas.
Tėviškėle brangi,
Kiek žmonių tave gynė,
Už Tave jie aukojo gyvybę,
Tad šiandieną esi Tu laisva.
Susikibkime, broliai,
Tvirčiau mes už rankų,
Juk brolybėje slypi jėga,
Ir dainuokim lietuvišką dainą.
Lai per klonius, miškus jinai eina,
Kad žinotų visi –
LIETUVA – JI LAISVA!

Paklausyk, tyliai šnabžda beržai.
Paklausyk, šnara nendrės pakrantėj.
Ar girdi?
Kalba du angelai.
Ar matai,
Kaip jų spindi sparnai?
Tik sėdėki ramiai,
Tyliai, tyliai.
Neišgąsdinki jų.
Kai jie pokalbį baigs
Ir nuskristi pakils,
Palytės jie tave savo aurom
Ir malonę suteiks,
Kad buvai tu kantri,
Ir suteiks tau jie laimę.
Tyliai šnabžda beržai,
Šnara nendrės pakrantėj,
Du balti angelai
Ruošias kilti į dangų...

LIETUVA – kas tu?
Žvelgia akys – melsvi ežerai
LIETUVA – kas tu?
Pasipuošus upių kaspinais
LIETUVA – kas tu?
Apsigobus girių skara
LIETUVA – kas tu?
Jūros skalaujamas krantas,
Smėlio kopų balti kauburiai
LIETUVA- kas tu?
Spindi karoliai – miestų žiburiai
LIETUVA – kas tu?
Aš esu ŽMONĖS
Užaugę čionai
Prie ežerų ir upių,
Mano laukų platybėse,
Prie Baltijos krantų,
Miestuose, kaimuose, sodžiuose gimę.
LIETUVA – tai ŽMONĖS
Be jų nebūtų manęs!!!

Kiekvienas mes
Turim savo vietą
Kur norisi kaskart sugrįžt.
Pajust ramybę,
Prisimint smagias dienas,
Saulėtekį sutikt
Ir paukščio čiulbesį išgirst,
Čia taip ramu -
Aplink javų laukai banguoja
Ir ošia šilas netolies.
Ir muzikos garsus,
Ataidinčius iš tolo,
Kaskart prisimeni naujai.
Čionai savo godas godoji,
Semies stiprybės, išminties.
Kiekvienas turim savo vietą,
Kur norisi kaskart sugrįžt...

Nėra tokio miesto
Kuriam dainuoti imtų man širdis,
Žmogelių visur pilna –
Visi jie svetimi...
Sugrįžus tik į sodžių
Džiaugsmas širdį užlieja,
Godžiai kvepiu čia tyrą orą
Ir atgaivą surandu sielai.
Šlamėjimas beržų ramina,
Aistringas paukščių čiulbesys...
Net mažojo žvirblelio šokis
Gimtam kieme
Man džiugina akis.
Su vieversio giesme
Ir gervės klyksmu,
Su gandro kleketu
Ir kregždės žvitrumu
Noriu kiekvieną dieną aš sutikti
Ir palydėti ją
Aš noriu su džiaugsmu...