Sėdžiu legendomis ir padavimais apipinto Čičinsko kalno šlaite. Žiūriu į senąją Upytės žemę, žvelgiu į Panevėžį, gal labiau į save. Lygumos, toli matyti, begalinės erdvės ir poilsis akims ir sielai. Atvažiavau, kad būčiau netrukdomas, kad galėčiau parašyti šį sykį Odę jubiliejiniam keliui. Užbaigiau šią valandą skaityti Valdo Papievio romaną „Eiti“. Eiti bet kokiu atveju, eiti toli, eiti su nuovargiu, eiti mąstant, gal kartais be jokio aiškaus tikslo, bet eiti eiti eiti...

Oficialiai toji diena taip vadinasi – Europos diena stalinizmo ir nacizmo aukoms atminti. Baltijos kelio diena (Juodojo kaspino diena). Taip perskaičiau kalendoriuje. Trumposios, esminės žinios. Prisiminiau Lauryną Ivinskį... Kokia laimė, kokia neįkainojama dovana, kad taip yra nutikę, kad keletą sykį yra tekę apie tas dienas, tuos laikus pasikalbėti su Nijole Sadūnaite, Juliumi Sasnausku, mons. Alfonsu Svarinsku. Jokio istorijos vadovėlio nereikia... Patraukia tai, kas gyvai pasakoma, perteikiama, kas asmeniškai liudijama...

Kiek prasmių turi tas žodis, tas kelias... Sunku jas visas apkabinti. Žmogaus kelias, tautos ir valstybės kelias, miesto kelias, kelias, kuriuo išeinama ir grįžtama, kelias, kuriuo išeinama ir jau negrįžtama, kelias iš kaimo į miestą ir atgal. Kelias iš vienos epochos į kitą, kelias iš vienos kultūros į kitą, kelias iš vienos santvarkos į kitą, kelias iš vienos valstybės į kitą, kelias, kuriuo einama aplankyti kaimynų, pasižmonėti, pasikalbėti, pasidalinti naujienomis, žvilgsniais, supratimais. Atlaidų kelias, lankant atokiausias bažnyčias, kaimus, vienkiemius. Begalybė... Kelias, kelelis, keliūkštis, žvyrkelis, plentas, autostrada, traktas... Kuo, kaip ir kur keliaujama? Eiti pėsčiomis vis sustojant, pasidairant, neskubant... Keliauta arklių traukiamu vagonėliu ant bėgių – konke... Latvijos miestuose keliauta tramvajais... O dar galima važiuoti siauruku, galima keliauti traukiniu. Dar pasivaikščiojimai po Vilnių ir apylinkes... Galvoju apie Jono Meko filmų, Stasio Eidrigevičiaus, Kazio Šimonio paveikslų, Juozo Zikaro ir Bernardo Bučo skulptūrų keliones... O dar Gabrielė Petkevičaitė Bitė keliaujanti, gydanti, slauganti, ieškanti vaistų, patarianti, globojanti neturtingus, bet gabius vaikelius... Susitikimai su Didžiuliais, Žemaite, Povilu Višinskiu... Vytauto Mačernio eilėraščiai, „Vizijos“, „Sonetai“, vis deklamuojami, mokytasi mintinai, vis persirašomi, nusirašomi, įsirašomi. Padėjo laikytis, ištverti bunkeriuose, miškuose, pelkėse, tremtyse... Ir būtinai dainos... Knygnešių keliai...

Valdemaro Kukulo kelionės per knygas, su knygomis, knygose, susitikimai su labai skirtingais, bet įdomiais, žaviais žmonėmis ir žvilgsniais, stiliais, žanrais. Unės Babickaitės gyvenimo ir pjesių kelionės, kelias prasideda Laukminiškiuose, amžiams nurimta Kaune, sugrįžta prie Mamos į Palėvenės kapines. Režisieriaus Povilo Zulono ir „Kupiškėnų vestuvių“ kelionės... Kur jų nebūta, kas žino? Rašytojo Juozo Baltušio ir aktorės Monikos Mironaitės kelionės į Kupiškį, po apylinkes, toliau ir plačiau, kelionės aplankant bičiulius, bendražygius, laiškai, dienoraščiai, rūpestis, sielojimasis dėl kasdienybės ir daugybės reikalų. Lėtokas, unikalus, nesumaišomas, atskiriamas kalbėjimas, pagarba, keliavimo ritualai. Esama likusių įspūdingųjų paliudijimų. 2017 m. ankstyvą pavasarį fotografavome poetės, bibliotekininkės Jadvygos Gabriūnaitės tėviškę Virbališkiuose, apleistus, nebelankomus namus, sulaukėjusį sodą, maloniai tąsyk palydėjo mokytoja Danutė Sokienė. 2015 m. lapkričio 11 d. fotografavome akyse nykstančius poetės, žurnalistės Zitos Lukošiūtės namus Stičkalnio kaime. Jutau, kad reikia tai padaryti Dabar. Abu kartus uoliai talkino tuomet dar gimnazistas Salvijus Žiūra, aš tik komandavau kur, ką ir kaip fotografuoti. Kad tik nepasimirštų...

Savo kelius, kelio stoteles, miestus ir žmones apkabinau knygoje „Surink mus iš pakraščių“. Kuklus bandymas susitikti, apsikabinti (nuo Dabužių, Degučių iki Kupiškio apylinkių, neaplenkiant Panevėžio, Vilniaus, Kauno, Anykščių ir Zarasų), pabūti kartu... Nustebau neseniai savo knygą atradęs Kijeve, inteligentų namuose. Drovėjausi paklausti, kaip ji čia atsirado, jokio užrašo, jokios datos, o būta istorijos. Nė sapne nebūčiau susapnavęs. Keliauja knygos knygelės iš rankų į rankas, atsitiktinai kartais po daugybės metų surandi tai ko reikėjo, ko sunkiai ir kantriai ieškojai, vyleisi surasiąs...

Rodos tais metais gulėjau ligoninėje, vaikų skyriuje, aukštai, pro langus toli matyti, kas ir kaip vyksta miesto gatvėse. Ar tai įvyko prieš Kelią ar jau po Jo? Nėra tiek svarbu... Centrinėje miesto gatvėje iš abiejų pusių pilna žmonių, tautiniais kostiumais apsirėdžiusių, dainuojančių, nešinų gėlėmis... Ir tiek maži lėktuvėliai, skraidą, zują tiesiog pažeme... Krenta gėlės ant žemės ir ant galvų, krenta lapeliai, laiškeliai, popierėliai, atsišaukimai... Šūsnys... Tądien ligoninės kieme atkasė paslėptą paminklą, iškalbingą, primenantį... Perskaičiau užrašą: : “Gelbėjo kitus, žuvo patys. Panevėžio aps. ligoninės gyd. St. Mačiulis, J. Žemgulys, A. Gudonis žiauriai bolševikų nužudyti 1941.VI.26“.

1999 m. rugpjūčio 23 d. minint Baltijos kelio 10-metį Panevėžio r. prie autostrados Panevėžys – Vilnius, dar tiksliau – prie Juodos upelės pastatytas atminimo kryžius, pašventino mons. J. Antanavičius. Teko dalyvauti, dar jautėsi ūpas, pakylėtumas, skaitėm eilėraščius, kūrenom laužą, pasodinom beržą. Buvau aną dieną Ten... Sunku privažiuoti, sunku prasibrauti, kiečiai iki kaklo... Neįspūdingas tas kryžius, apleistas, neišbrendami brūzgynai, jokio gėlės žiedelio. Tik tas beržas, didelis didelis, taip gražiai nuaugęs...

Žmogui reikia savumo ženklų – kalbos, žemės, giminystės. Šiandien dar pajėgtume susikalbėti per kryžių, per pakelių rūpintojėlį, aprašytąjį Leonardo Andriekaus eilėraščiuose. Jis ne liūdnas, ne palūžęs, tai tvirtas, susikaupęs, augalotas, mąslus žemaitis, vis atsidūstantis, mažakalbis. Susikalbam šiandien giedodami Himną, susikalbam stovėdami savo piliakalniuose. Gebam susitelkti, dar nepraradom gebėjimo burtis, susitelkti, ieškoti savųjų, bent pastovėti kapinėse, kapuose, kapinaitėse, kapeliuose... Šiandien norėčiau sudėlioti Baltijos kelią nuo Talino iki Vilniaus (gal ir toliau, gal ir daugiau) iš lietuvių kalbos Žodyno kortelių. Tomis kortelėmis, lietuviškaisiais žodžiais kelią, kelius pažymėti, nutiesti, paženklinti. Beribis kalbos kelias. Naujai pakartoti kalbant, kalbantis, susikalbant.

Kažkas greičiausiai padovanojo, žino, kad man tai patinka. 2014 m. rugpjūčio 23 d. minint Baltijos kelio 25-metį Lietuvos paštas į apyvartą išleido tris pašto ženklus (nominalas 21 Lt/6, 09 Eur. Dail. I. Ilves. Tiražas 0,03 mln.). Vykusiai, prasmingai įamžinta, taip paprastai neužmirši, neištrinsi... Įmanoma iškalbingai išsiųsti, perduoti, papasakoti savo istoriją savimi pačiais, paskleisti žinią toli ir plačiai.

Apie Tėvą Stanislovą... Jo biografė, žurnalistė Vita Morkūnienė knygoje „Tėvo Stanislovo Paberžė. Giesmė Esimui“ mini, kad dvasininkas, šiandien tituluojamas tiesiog Žmonių Kunigu, 1944 – 1948 m. uoliai keliavo iš parapijos į parapiją vesdamas misijas, rekolekcijas, sakydamas pamokslus atlaiduose, daugiausia vaikščiodamas po kalvotąją Žemaitiją... Iki pirmojo suėmimo pamokslavo beveik šimte parapijų. Tai irgi paliudijimas apie keliones, keliavimą, išėjimą iš savęs, ėjimą į kitus, pas kitus, buvimą kituose, su kitais, dėl kitų... Ir keli žodžiai iš jo pamokslo „Dovanos“: „Anais, okupacijos laikais susikaupusi, susitelkusi, budinti tauta labiausiai ilgėjosi laisvės, tikėjimo, meilės, savosios valstybės. Ypač valstybės! Bet kodėl dabar, kai ją sukūrėme, ji pasidarė tokia nemylima, net nekenčiama, ir nieko kito neplūstame taip baisiai, kaip ją. Atėjusysis! Padėk mūsų tautai susitaikyti, atsiverti pasiilgtajai meilei. Padėk surasti santarvę, tik ir galinčią tą užmirštąjį Dievą ir užmirštąją meilę pažadinti. Ir tai būtų gražiausia dovana, kurią taip ilgai savo laisvės ilgėjusis tauta galėtų atnešti savo valstybei“. Iš įvairiausių miestų, patys įvairiausi žmonės – intelektualai, politikai, pavargusieji, suklupusieji – keliavo atokion Paberžėn pabūti, pasikalbėti, atsitiesti...

Keli žmonės ir visai neįspūdinga susitikimo vieta. Apie Kelią pirmą kartą išsitarta Panevėžio šv. ap. Petro ir Povilo bažnyčios rūsyje – palaidotųjų, užmigusiųjų stotelėje. Daug tvyrančios baimės, netikrumo, drėgna, tvanku, šalta, tamsu, bet ir drąsu ketinti susikabinti už rankų. Susitikta trumpai, bet esmingai pasitarti. Kalbėtasi tyliai. Arba susikalbėta akimis, mostu, žvilgsniu. Be žodžių. Jutimas, supratimas, susipratimas, kad mes galim, kad reikia, kad privalu, kad teisinga taip būti. Nebūtina mokėti latviškai, estiškai. Esmingąją, giliąją, žmogiškąją kalbą tiesiog jaučiame, nors ir netariame gimtosios, savosios kalbos žodžių, nemokame svetimųjų kalbų. Gerai, kad Kelias buvo. Jis ir dabar yra, nors visai Kitoks. Draugiškai susikabinta už rankų, sau ir kitiems liudijant ko trokštame, dar nevertinant, dar neteisiant, dar neieškant klaidų ir nuopelnų.

Ką tądien veiksiu? O veikti kažką reikėtų... Jokių renginių, jokių susitikimų, jokių bereikalingų kalbų. Aplankysiu kalbininko Juozo Balčikonio paminklą Panevėžyje. Svarbi stotelė man. Pasižvalgysiu nuo aukštumėlės po Miestą, skaitysiu Violetos Palčinskaitės „Eilėraščius iš namų“. Primena vaikystę ir gimtuosius namus kaime. Paskui nueisiu į A. Jakšto gatvę gimtajame mieste. Ne visi žino, Būtėnų sodybvietėje pastatytas kryžius Lietuvių kalbai. Pirmiausia trims Vyrams – K. Būgai, J. Balčikoniui ir V. Vitkauskui... Jų kruvinas dešimtmečių pastangas apvainikavo 20 tomų „Lietuvių kalbos žodynas“, kuriame senoji ir dabartinė lietuvių kalbos leksika, tarmių pavyzdžiai... Vėliau „Bendrinės lietuvių kalbos žodynas“. Kad neišnyktų, kaip pasakyti tiksliau ir teisingiau, kaip pasakyti, kad būčiau suprastas, kad susikalbėtume... Tas kryžius - tūkstančiams Žodyno talkininkų, kalbininkų, kalbos entuziastų, kraštotyrininkų, gyvosios kalbos pavyzdžių pateikėjų... Paminklas raštingiems, žodingiems žmonėms ir jų kalbai. Sukalbėsiu pusbalsiu „Tėve mūsų“ rytų aukštaičių panevėžiškių tarme. Tarmę jaučiu kaip savo kraują, ją geriausiai žinau, vartoju, ji kasdieninė, artima, gimtoji, ja susikalbu. Apie lietuviškus poterius yra rašęs ir ne sykį kalbėjęs akademikas Z. Zinkevičius. Gyvas esu kolei kalbu, kalbu, todėl gyvuoju. Savo bibliotekoje turiu tritomį „Kupiškėnų žodyną“, kartais skaitau ir mokausi, titaniškas Klementinos Vosylytės darbas, visas gyvenimas prie žodžių prilenktas... Skaitau ir tritomę „Kupiškėnų enciklopediją“. Tai irgi kelias, tai irgi kelionė... Ir dar... Radau tokį žodį – Galvokas, ne jis vienas mus jungia. Užrašytas Panevėžio apylinkėse, Traupyje, Kupiškyje, Salamiestyje... Tai – nedidelis debesėlis. Įdomiai galima ištarti, pasakyti, pastebėti.

Paskui važiuosiu istoriniu pašto keliu Sankt Peterburgas – Varšuva, tik trumpesniu maršrutu – Anykščiai – Zarasai, sustosiu Degučiuose. O Zarasuose, buvusiame miesto sode, pastatytas obeliskas Keliui. Verta nusilenkti keliavusiems, keliaujantiems, keliausiantiems... Prisiminiau keliaujantį Antaną Baranauską arklių traukiama didele karieta – diližanu. Tas paskutinysis susitikimas su Karolina Praniauskaite Utenoje... Ką jie tuomet vienas kitam sakė, apie ką dar suspėjo pasikalbėti, kaip išsiskyrė?

Grįšiu namo prieš patį vidurnaktį. Dar paskaitysiu, bent pavartysiu Salomėjos Nėries lyrikos rinkinį „Prie didelio kelio“. Ir klausysiu Arvydo Vilčinsko dainos „Į Lietuvą“. Tada jau užmigsiu, ramiai ramiai ramiai ir giliai miegosiu savo Valstybėje... Saugu, sveikata skamba toks miegas...

Komentuoti