Kalendorius, o ir pati gamta prilenkia galvojimui ir kalbėjimui apie Anapus, apie dužlų ir skaudų baigtinumą. Ar norim, ar nelabai, einam link Ten. Gerai, kad nežinom, kada tiksliai reikės peržengti slenkstį, palikti tai, kas buvo savumais ir asmeniškumais nuspalvinta. Tiek tuštumo Skaistakalnio parke, liūdna, o kartais skaidriai gražu, saulės spinduliui blykstelėjus. Daugybė nurudusių, nugeltusių, žemę nuklojusių lapų, parke šelmis vėjas šėlioja. Gal tai žmonių gyvenimai, visokių formų, visaip susiklostę, visaip iširę, išsekę ir pasibaigę? Beribis Sodas...

Įsisėtrijo (tai poeto Antano Kalanavičiaus žodis) tie nepabaigiami, neišrišami, nesurišami galvojimai, mintys sukas, o vis tiek nesuprantu, pakeist negaliu, turiu ne mirusiems gyventi, ne dėl jų, ne mirusiųjų kultus aptarnauti maldomis, raudojimais, giedojimais, pamaldžiais dūsavimais apie tai, kaip bus Ten gerai, kai numirsim... Iš mūsų, gyvųjų, juk Ten dar niekas nebuvo, iš kur tad žino kaip, kas pasakė, ko jiems reikia? Savo ir tik savo gyvą Gyvenimą gyventi turiu. Ir galvoti nenoriu, būti, įsibūti labiau reikėtų. Man daug įdomiau, kas po kojom, kas čia ir dabar, kas iš bendrystės išplaukia ir palaiko, neturiu Amžinybės telefono, nežinau kas tai yra, neapčiuopiu, neturiu reikalų ir nenoriu bandyti paskambint. O kodėl turėčiau domėtis didžiausia Neįdomybe – Amžinybe? Gyvieji turi gyventi, nesukti galvos kaip Ten bus. Vis sakau, kai nueisim, pamatysim, o jei nepamatysim, jei ten nieko nėra – o tai taip pat gali būti – irgi maži nuostoliai... Svarbu čia smagiai pasibūti, pasisemti, viską (kas yra viskas?, kiekvienam skirtingai) išplėšti Sau iš gyvenimo. Laikas teka sau, niekas jo nekontroliuoja, niekas nežino, iš kur jis atiteka ir kur nuteka. Žmogui prie Laiko tenka derintis, nors nepatinka, noris valdyt, sustabdyt ir sutramdyt. Dar nė vienam nepasisekė. Ir gerai... Reikia suspėti pamatyti nors pro šalį prašvilpiantį traukinį, suspėti sugriebti Gyvenimą nors už švarkelio skverno. Tai didžiausias žmogaus laimėjimas, visa kita – pelenai pelenai pelenai...

Bičiulė šiauliškė Vita Morkūnienė tiksliai parašė: „Patikėk, kai būsim jau visai numirę, oi, kaip ilgėsimės to, kuo šiandien leidžiame sau būti nepatenkinti: apniukusiu dangum, ne pagal mūsų norą iškritusiu lietum, šlapiais slidžiais lapais ant rudenio tako, kieno nors penkių minučių pavėlavimu, negalėjimu ilgiau pamiegoti arba amžinu lėkimu taip niekur ir nesuspėjant. Patikėk, kai būsim jau visai visai numirę, kokia tai atrodys nepasiekiama svajonė. Tos smulkmenos, tie maži skausmai ir džiaugsmai, kuriuos turėjome rankose ir kurie išbyrėjo kaip smėlis tarp pirštų“.

Baigiau skaityti Sigito Parulskio knygą „Amžinybė manęs nejaudina“. Sėdžiu ant Stirniškių piliakalnio, dairausi į tolumoje atsiveriantį Lėvens slėnį ir sakau, - mielas Sigitai, manęs taip pat amžinybė nejaudina, neužkalbina, neturiu jai ką pasakyti... Jei Ten bus man neįdomu, ką gi aš darysiu, kaip ištversiu? Gal bent knygų yra, vienas kitas žodynas, mokyčiausi svetimų kalbų, jei ne su kitais, bent su savim tada pasikalbėčiau. Kodėl reikia amžinai gyventi Ten? Yra pradžia, privalo būti pabaiga. Smagu kai nebeprasitęsia, nepasikartoja. Momento blykstė, ir užtenka. O vis dėl to, kodėl sapnuoju, kodėl prisimenu, kodėl ilgiuosi savo bičiulių, kurie jau negyvena, su kuriais nebesusitinku, nebegaliu pasikalbėti. Galvoju apie juos, o jie ar galvoja, ar prisimena mane, ar Ten dar vis reikia prisiminti? O kodėl reikia prisiminti? Čia gal taip tik man nutinka, kad pirmiausia apie save galvoju, kad man sunkiau, kad be jų nemoku, nesugebu ištverti vienas būdamas, kad jie privalo būti su manim, kad savinuosi, mėgdžioju, pasislepiu už jų, ir jau tada saugu man... O jiems kaip Ten – vieniems su savimi ir be manęs? Ar kamuoja koks ilgesys, ar jie dar sielojasi? Tik aš apraudu užbaigtą santykį, jiems turbūt nebebūtina, nebeaktualios žemiškosios dulkės, tik aš dar neramus, tik man kažko vis stinga Dar...

Sapne atėjo Šaltupės Lionginas. Ko jam reikėjo? Susitikdavome jo namuose arba kieme. Kalbėdavomės lietuviškai, tarpuose po žodį kitą, po sakinį – lenkiškai, vis pasijuokdami, nusišypsodami. Rūpestingas, patiklus Žmogus buvo... Kur jis dabar? Ar išlaikė tas pačias būdo savybes, apie ką ir kokia kalba kalbasi, o gal ten kalbėtis nereikia? Ar įsigijo draugų, kaip kaimynai? Ar jam nieko netrūksta? Ar ištrūksta bent pažvejoti? Niekas dar nepasakė, niekada nepasakys. Nesužinosim.

Paryčiais, dar su patamsiu aplankė Algis – Robertas. Ko jam reikėjo? Vis kur nors važiuodavom. Žingeidus buvo, savo Zarasus mylėjo, jais didžiavosi, daug skaitė, perskaitė, suprato, atsiminė, savuoju buvimu žavėjo, patraukdavo. Ir visada pagarbus, jokių paikų kalbų, fotografuodavo. Kur jis dabar? Ar domisi kokiu kraštu Ten, ar žavisi, ar fotografuoja, o gal ten nieko kerinčio nėra, neverta dėti pastangų, spragsėti aparato mygtuku? Niekas dar nepasakė, niekada nepasakys. Nežinosim.

Stovinuoju ant Kupiškio (Aukštupėnų) piliakalnio, žvelgiu į marių vandenis, vėl kankinamai įsisėtrijo... Ką Danguose beveikiąs Adomas Petrauskas? Ar sulaukia ekskursantų? Gal sukaupė kokią kolekciją, gal rado Ten senų, įdomių eksponatų? Ką režisuoja Ten Povilas Zulonas? Ar populiarinamas paveldas, ar ten linksma, ar vyksta edukaciniai užsiėmimai, degustacijos, kas prižiūri kūdikius ir vaikus, kaip jie jaučiasi? Gal Juozas Baltušis parašė „Parduotų vasarų“ dangišką tęsinį? Kodėl gi ne? Ar rašo dienoraštį, ar važinėja į renginius, kokia jo ir Monikos sveikata? Ar dar parašo naujų eilėraščių Janina Degutytė? Kaip Ten Bronė Buivydaitė, ar priprato jau? Ką veikia josios tarnaitė, neatsimenu vardo, ar daug triūsia kasdieninėj ruošoj, ar talkina užrašydama, perrašydama, ar nesumaišo rankraščių? Niekas dar nepasakė, niekada nepasakys. Nesužinosim. Aš noriu, kad ir Ten taip viskas būtų žmogiška, kaip ir Čionai, kitaip ir negaliu suprasti, tik iš savęs, tik savimi... Man vis įdomu, knieti ir maga, toks jau tas būdas, neišsižadu, jo nesidroviu, sužinoti, praskleisti, prasiskverbti – kas už tos Ribos, kas Ten, tuose Danguose? Kas už jų? Gal tik sapnas, kad gyvenom, kad buvom, gal tik šešėlis, trupinėlis, migla, gal nieko...

Prisibeldė jau gerokai po vidurnakčio mano senutė Mokytoja Genovaitė. Ko jai reikėjo? Turbūt norėjo man padovanoti pašventintą paveikslėlį. Buvo atlaiduose, užtruko, vėlai sugrįžo, savo Mokinį prisiminė. O gal ketino pasidžiaugti, kad nors ir nebemato, nebegali skaityti, vis tiek išmoko naują litaniją ir nuo šiol kartos ją kasdien? Ką man dabar jai pasakyti? Kur ji dabar? Turėjo didį talentą prie vaiko pasilenkti, išmokyti ko nors amžino ir labai reikalingo. Išmokė mane lietuvių kalbos, dėlioti raideles, o sudėtas perskaityti, išmokė garsiai, aiškiai ir raiškiai kalbėti, kad būčiau suprastas ir nepaklysčiau. Ar jau mokytojauja Ten? Kokia jos klasė, kokie mokiniai, ar užguiti, viliuosi – drąsūs? Niekas dar nepasakė, niekada nepasakys. Nesužinosim. Unikaliai, autentiškai gyveno, jokių duženų savo kambary nepaliko... Jokių prisiminimų, knygelių, nuotraukų... Neapsunkino manęs, kur būčiau visa tai dėjęs. Jokių daiktų, tik paskutiniojo vakaro atmintis, neužima vietos, man visai nesunku. Juk ir aš pats jau apsčiai turiu prisiminimų, knygelių, nuotraukų... Kam dar didinti fondus? Pakanka! Kaip svarbu laiku ateiti, neužmiršti išeiti, per ilgai neužsibūti, nes vargina, pasitraukti atokiau, netrimituoti, nešlovinti teisiųjų, nesmerkti klydusių, valdyti pyktį, kerštą, nebeaiškinti kaip kas turėjo ar turi gyventi, tarsi kas būtų žinojęs, kaip reikia gyventi... Juokinga, ar ne? Tiesiog nebeįdomu. Jau praėjo. Ir tiek...

Man gražiausi kapeliai Suvainių, Palėvenėlės parapijoje. Atokiau nuo akių, nuo plačiųjų kelių, nežinodamas paprastai neatrasi. Mažytės, visi savi, šeimomis, giminėmis sugulę. Turbūt yra tvarka ir Ten, Danguos...? Nėra didelių akmenų, senų galingų kelmų, kamienų stuobrių, žmonių kaulų nebesulaužys, neiškreips dar sykį, neįsipins kaukolėn netaisyklingos, išsidraikę šaknys. Ramu ramu, jauku jauku Suvainiuose ilsėtis. Norėčiau, kad mane mirusį ten nuneštų... Gal tikčiau, nors ne kraujo giminė, ne iš to lizdo kilęs, nevietinis, bandyčiau jau pasibaigęs atsikvėpti ten... Nebūtinai įvyks taip, kaip aš šį sykį parašiau, bet pageidauti galima. Ir jokių užrašų bei datų. Kam jos? Smagu, kai nebeprisimena, kai jau nėra kas beprimintų... Neprivalu ir neprivaloma. Kodėl gi turi vaikščiot po kapus ir vis kažką dar prisiminti. Liaukimės! Palaidojo kažkur Sodo krašte, gal vidury urną su aktorės Galinos Dauguvietytės palaikais. Ilgai ilgai vis sukdami ratus aplinkui ieškojom, gerai, labai gerai, kad ir neradom vietos Tos... Atsiminiau tik Leono Andriekaus eilutes iš eilėraščio „Gerumas“: „Tie žmonės, Viešpatie,/Apsvaigę dirvų kvepiančia velėna“. Gyventi garsiai, mirti tyliai... Ar ne Tėvo Stanislovo sakyta? Programinis sakinys... Derėtų taip, o pavyksta visaip...

Nei labai liūdna, tik kažko vis baugu... Iš Ten jokių žinių, o mes vis beldžiam ir beldžiam... Tos kapinės man kaip pražilęs Sodas, kitoks jis būti jau negali... O Jurgis Kunčinas visiems paskaito savo: „Lyg smėlis užpila mus laikas - / Toks liūnas, o šviesus. / Truputis mirties ir truputis gyvenimo/ Šiek tiek prigesinto, nedaugel – ryškaus“. Atitariu jam savimi: „Nešioju Tavo marškinius/Nedrįsau pasiimti/Kraują išploviau/Mirties nepajėgiu“. Taigi, Sodo liepsnelės sapno krašte, kraitelė antaninių obuolių ir Aldonos Ruseckaitės eilėraščių knyga „Debesiu“. Ji apie tai, kas jau nebepasakoma, tik slėpiningai sykį justelėta – kažko taip esmingai mažo Maža Mums...

Komentuoti